Prieš keturi metus su Progres - laimingai, užpernai su Brig - nesėkmingai, šiemet nutarėm "paimt" Nemuną nuo Kauno iki Nidos šiuo daiktu:


Šį kartą kelionę taippat įvykdėm sėkmingai, netgi labai!

Laivą nuleidom į nemuną minkovskių g slip'e apie 7val.
Kol viską susitvarkėm, suvežiojom priekabas, startavom apie 8.
Ypač esu dėkingas klubiečiui Kęstui bei CvekuiGT iš subaruklubo, kad padėjo parvaryti į garažą Baja.
Taigi, pirmas sustojimas ties aleksoto tiltu - sureguliuoti motoro kampą.
Nuo ten - praktiškai iki Jurbarko tik su vienu sustojimu - užpilti benzo.
Kuro sąnaudos kaip ir planuotos - 10Ltr/val, o greitis - 40Km/val.
Vėjas priešpriešinis, bangų beveik nėra, nemunas lygus. Jurbarke pirmas gedimas- ilgą laiką birbinant laisvom apsukom, užmetė žvakes. Kol užvedėm, praėjo beveik valanda.
Bet nuotaikos tas nesugadino. Suvaikščiojom iki kolonkės, užsivedėm - ir pirmyn.
Smalininkuose užsiregistravom pasieknio punkte, pabendravo su pasieniečiais ir tesėm kelionę upės viduriu.
Sustojom papietauti gerokai už Niemano, bet dar nedaplaukus Sovietsko. Deja tai tik vienintelės kelionės foto, nes tiek junga, tiek keleiviai pasitaikė nefotografoimlūs


[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=q7M8N973PQw[/youtube]
Toliau iki Rusnės be įpatingų nuotykių, į galą jau pradėjom skaičiuoti bujus, visgi greitis nedidelis, o atstumas - nemažas.
Na, Rusnėje dar kartą suvaikščiojus iki kolonėlės, pasileidom Atmata link žiočių.
Beje, galiu pasakyti, kad laivininkystė liūdnai apleista Lietuvoje. Pralenkėm vieną jachtą, vieną baržą su žvyru. Nuo sovietsko pralenkėm vieną vilkiką, ir prasilenkėm su vienu keteriuku. Tai par visą dieną, nuo 8 ryto iki 6 vakaro.
Na, aišku, įplaukus į kuršmarių farvateterį - įspūdžiai sunkiai apsakomi.
Bangos atrodytų nedidėlės, bet laivelis taip pat ne jūrinis. Spaudžiant 40Km/h šokinėjom kaip amerikietiškuose kalneliuose - vietom pašokdami apie metrą į orą, vietom krisdami tarp bangų nosim žemyn. Kaifų kaifas. Nerealus. :agr:
Ėmėm tiesiai - nuo žiočių Nidos kryptim. Tai galiu pasakyti, kas silpnesnių nervų, efektas gali pranokti lūkesčius. Išplaukiant ties ventės ragu, kito kranto nesimato. Atplaukus į vidurį, abu krantai matomi tik kaip siluetai - medžių ar pakrantės neatskiri.
Taip šokinėjom efektyviai iki pat Nidos, kol, likus apie puskilometriui iki krantų, pastebėjau stiprų greičio kritimą. Iki tiek, kad laivas nebeišėjo į slydimą.
Pradėjo semti kojas.
Tada supratom, kad kažkas negerai.
Kuršmarės yra labai negilios - praktiškai visur gylis apie metrą, išskyrus farvaterį, kuriame ir plaukioja visi didieji laivai.
Taip šokinėdami per bangas, kažkur pramušėm dugną. Dasikapstėm šiaip ne taip iki kranto, vandens viduje jau stipriai ligi sėdynių. Ir tada užšokom ant didelių akmenų. Kur prie visko sudaužėm dar ir sraigtą.
Laivas akivaizdžiai pradėjo skęsti. Šokom visi į vandenį - tiesiai ant tų akmenų, ant kurių, pasirodo, auga mažos kriauklytės, aštrios kaip peiliukai. Kojas supjastė akimirksniu, bet galvoti apie skausmą nebuvo kada - laivą sėmė itin greitai.
Trise iššokom, užkėlėm laivo galą ant tų akmenų, taip pavyko jį išgelbėti nuo ATA.
Vienas mūsų, labiausiai nukentėjęs nuo akmenų, supanikavo ir nubėgo tekinas į krantą, likom trise.
Išsėmėm vandenį, užsivedėm ir nuplaukėm į uostą. Bet visgi kažkas akivaizdžiai buvo ne taip, nes greičio visgi nebuvo.
Uoste sutikom draugišką laivą, kuris mus patempė iki slip'o. Į krantą mus ištraukė lietuvaitis, gyvenantis islandijoje ir į LT atlėkęs su šešių litrų benzininiu Escalade.
Ištraukus pamatėm apie sprindžio ilgio plyšį, pro kurį vandenį laivas gėrė kaip Estonia

Faktas, kelionė baigėsi, sekančią dieną atvažiavo Obolys su priekaba ir parvežė mus Kaunan.
Bet svarbiausia - tikslas pasiektas, plastiką sutvarkysim, o kojos - užgis

