Anekdotai
RE: Anekdotai
vargas » 12 Gru 2008, 00:33
o jei dar Šaras ateitų pamedituot su bonka, o tai būtų kūl!
-
vargas - Pranešimai: 96
- Užsiregistravo: 17 Bal 2007, 00:07
- ramass
- Pranešimai: 72
- Užsiregistravo: 19 Kov 2008, 10:02
- Miestas: Kaunas
RE: Anekdotai
karrru » 16 Gru 2008, 08:18
Sveikatą išsunkiančiu darbu, pagaliau užssidirbusi „babkių“ ir sąžiningai „atsimokiusi“ vairavimo kursuose (jei šį procesą iš vis galima pavadinti „mokymusi“), mano žmonos draugė Liubaška įsigijo naują „Fiat Punto“. Ðį reikalą „aplaistėm“, žibintus ir stiklą „nuplovėm“, padangas paspardėm, signalą paspaudinėjom.
Griausmas trenkė po savaitės, kai, važiuojant iš darbo ir suskambėjus „mobiliakui“, jis visas net išsipūtė nuo Liubos verksmų ir baisios žinios: mašina sudaužyta. Tarp kitko, anot Liubaškos - „suvaryta nepataisomai“. Kai paklausiau, kas gi vis dėl to atsitiko konkrečiai, Liubaška mane „užmušė“ savo išsireiškimu, nutrūko „dugno apsauga“. Ne, aš ir jau ne vienus metus nervingai rūkau, kai visokie pseudo - meistrai autoservise landžioja po mano „kregždutę“, tačiau turiu pripažint, niekada nesu girdėjęs apie tokią nežinomą detalę, kaip „dugno apsauga“. Tačiau veidu kristi į purvą ir pasirodyti prieš Liubašką paskutiniu profanu (kas liečia autodetales) , aš negalėjau niekaip! Smalsumas nugalėjo nuovargį ir aš pažadėjau Liubaškai, jog tuoj pat atvažiuosiu „įvertint nuostolį“.
Važiuodamas pro Liubaškos namą, atkreipiau dėmesį, jog jos „sagutė“ (tokiu meiliu žodeliu žmonos draugė pakrikštijo savo „ratus“), atrodo dar geriau, nei prieš savaitę. Tačiau tai buvo ne vienintelis siurprizas, laukęs manęs šį vakarą... Dar kartą patvirtinusi, kad jos pamesta detalė iš tikrųjų vadinasi, būtent, „dugno apsauga“, apsižliumbusi blondinė atvėrė bagažinę ir man, labai jau suintriguotam, buvo suteikta teisė pasigrožėti ramiai Liubos mašinoje besiilsinčiu KANALIZACIJOS DANGÈIU! Á mano nedrasų klausymą, kaipgi vis dėl to atsitiko tokia nelaimė, verkianti mergina papasakojo: „Varau aš, varau, reiškia. Staiga „buch“ ! Tikriausia ant kažko užvažiavau. Aš – ant stabdžių. Išlipu, o šalia guli ji, dugno apsauga. Kažkokie vyrai šalia sustojo. Aš jiems pasiguodžiau, o jie pasakė, kad ši detalė yra pati svarbiausia ir be jos važinėti labai pavojinga. Padėjo detalę pakrauti į bagažinę ir patarė iškart važiuot į autoservisą (pirma juosta, įsijungus avarinį, ne didesniu, nei 40 km/h greičiu).“
Visą jos tiradą laikas nuo laiko sudrumsdavo mano pastangos sulaikyti laukinį juoką. Tačiau tai dar ne viskas. Visas tepaluotas autoserviso meistras, išklausęs gailią Liubaškos istoriją, pasakė, kad anie vyrai ant kelio absoliučiai teisūs, nes iš tikrųjų - nėra svarbesnės detalės, nei dugno apsauga. Tačiau šiuo metu jis suremontuoti mašinos negalys, nes servise neturi ... klausykit atidžiai: „Kairiakrypčių srieginių varžtų СС416/53"455674/546388/Bis“ (lapelį su varžtų numeriu geraširdis meistras Liubuškai padovanojo, kad ji, vargšelė neužmirštų). Auto detalių parduotuvės, į kurią iškart nuvyko Liuba, pardavėjas iš pradžių trupuputį „apšalo“, bet po to nusiramino ir rimtai pareiškė, kad TOKIUS varžtus galima gauti tik užsisakius iš anksto, po trijų mėnesių, bet ir tai nėra jokios garantijos, kad jie bus pristatyti. Per tą laiką automobilį eksploatuoti griežtai draudžiama...
Griausmas trenkė po savaitės, kai, važiuojant iš darbo ir suskambėjus „mobiliakui“, jis visas net išsipūtė nuo Liubos verksmų ir baisios žinios: mašina sudaužyta. Tarp kitko, anot Liubaškos - „suvaryta nepataisomai“. Kai paklausiau, kas gi vis dėl to atsitiko konkrečiai, Liubaška mane „užmušė“ savo išsireiškimu, nutrūko „dugno apsauga“. Ne, aš ir jau ne vienus metus nervingai rūkau, kai visokie pseudo - meistrai autoservise landžioja po mano „kregždutę“, tačiau turiu pripažint, niekada nesu girdėjęs apie tokią nežinomą detalę, kaip „dugno apsauga“. Tačiau veidu kristi į purvą ir pasirodyti prieš Liubašką paskutiniu profanu (kas liečia autodetales) , aš negalėjau niekaip! Smalsumas nugalėjo nuovargį ir aš pažadėjau Liubaškai, jog tuoj pat atvažiuosiu „įvertint nuostolį“.
Važiuodamas pro Liubaškos namą, atkreipiau dėmesį, jog jos „sagutė“ (tokiu meiliu žodeliu žmonos draugė pakrikštijo savo „ratus“), atrodo dar geriau, nei prieš savaitę. Tačiau tai buvo ne vienintelis siurprizas, laukęs manęs šį vakarą... Dar kartą patvirtinusi, kad jos pamesta detalė iš tikrųjų vadinasi, būtent, „dugno apsauga“, apsižliumbusi blondinė atvėrė bagažinę ir man, labai jau suintriguotam, buvo suteikta teisė pasigrožėti ramiai Liubos mašinoje besiilsinčiu KANALIZACIJOS DANGÈIU! Á mano nedrasų klausymą, kaipgi vis dėl to atsitiko tokia nelaimė, verkianti mergina papasakojo: „Varau aš, varau, reiškia. Staiga „buch“ ! Tikriausia ant kažko užvažiavau. Aš – ant stabdžių. Išlipu, o šalia guli ji, dugno apsauga. Kažkokie vyrai šalia sustojo. Aš jiems pasiguodžiau, o jie pasakė, kad ši detalė yra pati svarbiausia ir be jos važinėti labai pavojinga. Padėjo detalę pakrauti į bagažinę ir patarė iškart važiuot į autoservisą (pirma juosta, įsijungus avarinį, ne didesniu, nei 40 km/h greičiu).“
Visą jos tiradą laikas nuo laiko sudrumsdavo mano pastangos sulaikyti laukinį juoką. Tačiau tai dar ne viskas. Visas tepaluotas autoserviso meistras, išklausęs gailią Liubaškos istoriją, pasakė, kad anie vyrai ant kelio absoliučiai teisūs, nes iš tikrųjų - nėra svarbesnės detalės, nei dugno apsauga. Tačiau šiuo metu jis suremontuoti mašinos negalys, nes servise neturi ... klausykit atidžiai: „Kairiakrypčių srieginių varžtų СС416/53"455674/546388/Bis“ (lapelį su varžtų numeriu geraširdis meistras Liubuškai padovanojo, kad ji, vargšelė neužmirštų). Auto detalių parduotuvės, į kurią iškart nuvyko Liuba, pardavėjas iš pradžių trupuputį „apšalo“, bet po to nusiramino ir rimtai pareiškė, kad TOKIUS varžtus galima gauti tik užsisakius iš anksto, po trijų mėnesių, bet ir tai nėra jokios garantijos, kad jie bus pristatyti. Per tą laiką automobilį eksploatuoti griežtai draudžiama...
h6 & sti power http://picasaweb.google.com/karrru/
-
karrru - Valdybos narys / Moderatorius
- Pranešimai: 2527
- Užsiregistravo: 06 Sau 2007, 16:45
- Miestas: Vilnius
RE: Anekdotai
xennon » 16 Gru 2008, 08:30
Is panasios serijos, tik 10x juokingesnis :D Verta paskaityt.
Dėmesio: Silpnų skrandžių savininkams - nerekomenduojame (šiek tiek "a fu fu").
Laisvas vertimas iš rusų kalbos
Nuostabus rugpjūčio vakaras, maždaug 6 valanda vakaro. Atsibudau, nes mano šuo laižė man veidą ir po truputėlį inkštė. Išvakarėse buvau audringame baliuje, kur buvo vartojami gyvybei pavojingi alkoholio kiekiai.Atsimerkiau. Ðuo tęsė savo užsiėmimą. Jaučiausi lengvai pagiringas.
Lengvos pagirios pasireiškė daliniu mano kūno paralyžiumi. Tai yra, manęs visiškai neklausė dešinė ranka ir tos pačios pusės koja. Ir dar aš apkurtau ir nustojau matyt kairiąja akimi. Jei šiuo momentu būčiau norėjęs ką nors pasakyti, geriausiu atveju gautųsi kažkas panašaus į:
- Aaaa... uuu... ggg...
Iš šuns akių supratau, kad jei per artimiausias penkias minutes jis nebus išvestas į lauką, iš mano burnos sklindantis pagirių tvaikas bus sustiprintas šuns šūdo smarve.
Užsimečiau džinsinę striukę (vėliau ji labai pasitarnaus) ir išvirtau į gatvę. Buvo sekmadienis.
Jūs kada nors bandėte vaikščioti, kai absoliučiai nevaldote vienos rankos ir kojos? Vis dėlto sugebėjau atšliaužti iki kioskelio. Judesiais parodžiau, kad man reikia poros butelių alaus. Pirmas butelys buvo „sunaikintas“ akimirksniu.
O gyvenimas po truputį pradėjo gerėt... Todėl buvo nuspręsta pasivaikščiojimą pratęsti Botanikos sode. Tai maždaug dvidešimt minučių kelio.
Ir štai, pagaliau aš vietoje: šunys, žmonės, ramus vakaras, šilta... Bandžiau susirast nuošalų kampelį, kur galėčiau ramiai išgert alų, o mano šuo galėtų iki valiai išsilakstyti. Deja, sekmadienio vakarą Botanikos sode to padaryti, praktiškai, neįmanoma.
Sunku pasakyti, ar nuo alaus, ar tai nuo vakarykščio baliuko,tačiau mano organizmą pasiekė pirmoji banga. Þmonės, jus kada nors yra pervažiavęs buldozeris? Jis užvažiavo man ant galvos ir lėtai pradėjo slinkti kojų link. Tai, ką stūmė buldozeris, galėjo įšeiti tik per vieną vietą, ir tai buvo mano subinė. Akimirksniu išpylė šaltas prakaitas. Mano subinė paklausė manęs:
- Klausyk, brolau, gal – pašikam?
Tačiau tuo momentu banga atslūgo ir išnyko visai. Na, net kvailiui būtų aišku, kad reiktų ramiai slinkt link namų. Bet iš kitos pusės – viskas baigėsi laimingai, gyvenimas vėl tapo nuostabus.
Todėl aš atsirėmiau į medį ir užsirūkiau.
Antroji banga atskriejo tarsi uraganas. Ji suspaudė mano organizmą aštriai ir galingai, viską iš jo išspausti bandydama vienu ypu. Aš, lygtai, net kriuktelėjau. Jau antrą kartą šį vakarą kūną išpylė šaltas prakaitas. Aš užsimaniau ne šiaip sau pašikti, ne. Supratau, kad dabar privalau arba pašikt arba pirštu užsikišt subinę. Tačiau ir antroji banga palengva atsitraukė.
Vėl ramiai užsirūkiau... Ðuo kuo ramiausiai graužė medžio šaką, man buvo gera. Smegenys pradėjo siųsti neramius signalus: o ar ne geriau būtų eiti namo? Tačiau butelis alaus, cigaretės, ramus ir šiltas vakaras šią mintį nustūmė toli toli. Po truputį pradėjau valdyti nutirpusį kūną, pradėjau girdėt abejomis ausimis...
Trečioji banga atūžė tarsi cunamis.
Mano subinė jau nieko neklausinėjo, ji, paprasčiausia, rėkė:
- O štai dabar, vaikine, aš tiesiog šiksiu!
Ji ne klausė, ji tvirtai žadėjo.
Man iš orbitų iššoko akys, o liežuvis, rodos, išsprūdo iš burnos ir karojo lyg šlapias skuduras.
Titaniškomis pastangomis užspaudęs savo „pusrutulius“ ir smarkiai suglaudęs kelėnus, supratau, kad man liko „maksimum“ dvi – trys minutės, ilgiau išlaikyt nesugebėsiu. Prisegęs šuniui pavadėlį, puoliau, kur akys veda. Þmonės, ar jūs kada nors bėgote su stipriai suspaustais „pusrutuliais“ ir suglaustais keliais? O aš bėgau ir paskui save tempiau šunį.
Nubėgęs apie trisdešimt metrų, supratau, kad tai klaidinga kryptis ir ten priteršti aš negalėsiu. Todėl žaibiškai apsisukau ir jau nulėkiau priešinga kryptimi. Orientuotis trukdė TAI, kas bandė išsiveržt iš mano vidaus. Kažkokiu momentu užmečiau akį į paskui mane oru lekiantį šunį ir jo akyse išskaičiau tik vieną klausymą:
- Ðeimininke, tau ką – kiaušius uždegė, kad taip lakstyt pradėjai?!
Spaudimas subinėje pasiekė kritinius parametrus.
Man jau viskas buvo iki lemputės. Buvau pasiruošęs sėsti ir pašikt ten, kur stovėjau. Tačiau tai atlikti trukdė išsiauklėjimas. Prie kūno prilipo marškinėliai.
Pradėjau silpti. Tiesiog mačiau, kaip mano subinė žiojasi. Sąmonė mane apleido, liko tik laukiniai instinktai. Ir – o, stebūklas! Nedidelė laukymė, apaugusi krūmais, saugančiais nuo pašalinių žvilgsnių! Kaip greit nusimoviau kelnes… Nusimečiau jas drąsiai,nei dėl nieko nesijaudindamas. Mano viduriai buvo nerealiai suskystėję.
Tikriausia žinote, kad šuns uoslė gal šimtą kartų jautresnė, nei žmogaus. Mano šuo keistai pakreipė nosį ir tvirtu žingsniu pasuko link mano užpakalio. Tačiau, porą kartų gavęs per nosį, suprato, kad jo sprendimas buvo ne visai teisingas.
- Oi, o kas čia pas mus toks gražutis...
Aš vos „neapšalau“. Dargi vos neleptelėjau, kad tas „gražutis“ – tai aš.
Tiesiai link mano šikimo vietos, vedina prancūzų buldogu, artėjo nuostabi moteriška būtybė.
Man liko tik du variantai.
Pirmas. Per porą sekundžių nusivalyt užpakalį, užsisegti kelnes ir pasirodyti visu savo gražumu. Tačiau mano subinė signalizavo, kad procesas tikrai dar ne galutinėje stadijoje.
Antras. Ir toliau likti esamoje padėtyje. Vaidinti, kad, paprasčiausia, pritūpiau pailsėti.
Išsirinkau antrąjį variantą. Tiksliu judesiu sau ant kojų užsimečiau striukę ir taip likau tupėt!
- Jūsų šuo berniukas ar mergaitė, o tai aš akinius namuos palikau, nelabai matau, - artėdama link manęs paaiškino gražuolė.
- Beeerniuuuukas, - išspaudžiau. Savo subinės kontroliuoti negalėjau, o kaip tik dabar mes gyvenom absoliučiai skirtingus gyvenimus.
Rašau šias eilutes ir verkiu. Kaip sunku šikt šalia gražios mergičkos ir vaidint, kad tik šiaip, pailsėt pritūpei.
Mano šuo linksmai laksto su buldogu, vardu Musia. Na, kaipgi galima buldogams duot tokius vardus?!
- Oi, o jūs žinote, mes neseniai čia atsikraustėme ir mes neturime draugų, - iščiūlbėjo mergina.
Palauk, tuoj išsišiksiu ir tapsiu tavo artimu draugu, šmėkštelėjo mintis.
- Kas tie meeees, - blyn, mano subinė tuoj viska sugadins.
- Taigi mes, aš ir Musia, - krykštavo panelė.
Man nutirpo kojos. Kalbėjomės jau dešimt minučių. Būtų gerai, kad ji nesijudintų, kitaip iškart pamatys mano nuogą užpakalį ir tai, kas po juo. O ten buvo ką pažiūrėti. Viso pokalbio metu jaučiau, kaip iš subinės,nors ir nedidelėmis porcijomis, tačiau nuolat, varvėjo šūdai.
- Oi, o jūs į parodas vaikštote?, - pramurkė tas baltas angelas.
- Vaaaaikštom, - išstenėjau.
- Oi, kaip įdomu, papasakokite!, - nekaltai mirksėdama čiulbėjo gražuolė.
Py..siec, tiesiog py...siec! Aš šiku šalia simpatiškos merginos ir ji dar prašo papasakot, kaip mes vaikštom į parodas.
- Na, mes, šitą, Ukrainos čempioooonai, - dar pora tokių garselių ir ji pagalvos, kad man bloga. O man iš tikrųjų buvo nelabai gera. Bendraujame jau dvidešimt minučių. Ji čiauška apie Musios auklėjimą, o aš po truputį šiku.
Kojos nutirpo galutinai. Vieną koją pabandžiau iškišt į priekį, tačiau greit atsisakiau šios idėjos, nes vos neatsisėdau į savo šūdą. Būtų pats laikas viską baigt, tačiau kaip? Pasakyt, kad aš jau nusišikau ir dabar noriu nusivalyt užpakalį, o po to mes galėsim pratęst pokalbį? Ne, šis variantas atkrenta.
- Aš Andžela, o koks jūsų vardas? – paklausė mergina.
Tu man dar ranką pasisveikinimui ištiesk.
- Saaaaša, - šakės, mano subinė galutinai nusprendė sugadint visą idiliją.
- Aš štai vaikštinėju rytais nuo dešimtos, o vakare nuo septynių valandų. Þiūrėkit, kaip mūsų šuneliai gražiai tarpusavy žaidžia, užsirašykit mano telefoną, galėsim kartu vaikščioti! – „pasidavė“ angeliukas.
Jei rimtai, tai labai norėjosi ją ir jos Musia pasiųst ant trijų raidžių. Tačiau iš striukės išsitraukiau popieriaus lapelį ir sąžiningai užsirašinėjau jos telefoną. Py...siec, šikdamas „nukabinau“ paną. Hu-hu-hu. Tačiau tada juokai man jau nerūpėjo...
Mano subinė išleido tokį bjaurų garsą, kad net neįmanoma aprašyti. Tai buvo kažkas panašaus į drėgną, pertraukiamą ir šaižų perdimą, kuriam antrino krintantis – čiurlenantis šūdo garsas. Ðiuos garsus pabandžiau sušvelninti mandagiu kostelėjimu. Galbūt mergina nieko ir nesuprato, tačiau Musia tiksliai nustatė garsų šaltinį. Musia ristele pasileido link manęs. O mano šuo, padla, ramiai sau gulėjo ir griaužė kažkokį pagalį.
Galvoj buvo tik viena mintis: kaip nuvyti Musią. Jei dar priartės, būtinai užuos subtilų mano išmatų kvapą. Ir tada Musia tikrai nuspręs sužinoti tikslią kvapų kilmę. Subinė vėl išleido garsą, tačiau aš jau nieko nedariau – tiesiog sėdėjau, klausiausi merginos čiauškėjimo ir buvau pasiryžęs pasitikti savo graudų likimą.
Musia, atsargiai praėjusi šalia manęs, pasuko tiesiai link mano užpakalio. Nežinau, ką ji ten darė, tik šalia subinės jutau jos karštą alsavimą. Vos nepravirkau. Tačiau Musia tuo neapsiribojo. Ji pradėjo laižyti mano užpakalį, o jei tiksliau – pačią analinę angą. Ðmėkštelėjo mintis: jei Musia laižo mano subinę, reiškia, mažiausia iki pusės ji įsibridusi į mano šūdus. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodys Musia, kai baigs laižyti mano subinę. „Apšalau“ galutinai.
Ðuns šeimininkė ir toliau čiulbėjo apie šunų auklėjimo ir šėrimo problemas, Musia ir toliau laižė mano subinę. Aš, paprasčiausia, užsirūkiau ir pravirkau...
Tačiau šiuo momentu šiai dangiškąjai idilijai atėjo galas. Ketvirtoji šūdų išsiveržimo banga priminė pasaulio pabaigą.
Nebekontroliavau nei savęs, nei savo subinės. Net nebandžiau šiai bangai priešintis. Pajutau, tarsi šiuo momentu iš manęs išsiveržė kokie du kilogramai šūdų. Musia keistai krenkštelėjo ir nutilo. Aš jau net nebeprakaitavau, paprasčiausia, tik laukiau.
- Musia, Musia, mergaite, ateik pas mane..., - sunerimo šeimininkė.
O anksčiau, padla, šuns pašaukti negalėjai? – dingtelėjo mintis.
Kai pamačiau Musią, supratau, kad tai, ko aš bijojau anksčiau, tebuvo vaikiški žaisliukai.
Nuolat kliūdama už šakų ir pagalių, Musia judėjo keistais zigzagais. Tuo pačiu ji keistai,kažkaip drėgnai kosėjo ir inkštė. Kai ji atsidūrė šalia manęs, „ach..jelinau“ galutinai. Musią apšikau nuo galvos iki kojų. Apšikau viską: akis, ausis, burną, nosį ir , apskritai, visą kūną. Tai buvo didelis šūdo gabalas buldogo kojomis...
Jūsų šuo buvo baltas? Tai štai, dabar jis rudas. Namuose pamiršote akinius? Ką tokiu atveju jūs darote?
Teisingai, tam, kad apžiūrėti jūsų augintinio keistus pokyčius, jūs jį paimsite ant rankų. Musios šeimininkė taip ir padarė...
Ką dar galėčiau pridurt? Iki šio momento Andžela buvo „kliova“ mergička...
Dėmesio: Silpnų skrandžių savininkams - nerekomenduojame (šiek tiek "a fu fu").
Laisvas vertimas iš rusų kalbos
Nuostabus rugpjūčio vakaras, maždaug 6 valanda vakaro. Atsibudau, nes mano šuo laižė man veidą ir po truputėlį inkštė. Išvakarėse buvau audringame baliuje, kur buvo vartojami gyvybei pavojingi alkoholio kiekiai.Atsimerkiau. Ðuo tęsė savo užsiėmimą. Jaučiausi lengvai pagiringas.
Lengvos pagirios pasireiškė daliniu mano kūno paralyžiumi. Tai yra, manęs visiškai neklausė dešinė ranka ir tos pačios pusės koja. Ir dar aš apkurtau ir nustojau matyt kairiąja akimi. Jei šiuo momentu būčiau norėjęs ką nors pasakyti, geriausiu atveju gautųsi kažkas panašaus į:
- Aaaa... uuu... ggg...
Iš šuns akių supratau, kad jei per artimiausias penkias minutes jis nebus išvestas į lauką, iš mano burnos sklindantis pagirių tvaikas bus sustiprintas šuns šūdo smarve.
Užsimečiau džinsinę striukę (vėliau ji labai pasitarnaus) ir išvirtau į gatvę. Buvo sekmadienis.
Jūs kada nors bandėte vaikščioti, kai absoliučiai nevaldote vienos rankos ir kojos? Vis dėlto sugebėjau atšliaužti iki kioskelio. Judesiais parodžiau, kad man reikia poros butelių alaus. Pirmas butelys buvo „sunaikintas“ akimirksniu.
O gyvenimas po truputį pradėjo gerėt... Todėl buvo nuspręsta pasivaikščiojimą pratęsti Botanikos sode. Tai maždaug dvidešimt minučių kelio.
Ir štai, pagaliau aš vietoje: šunys, žmonės, ramus vakaras, šilta... Bandžiau susirast nuošalų kampelį, kur galėčiau ramiai išgert alų, o mano šuo galėtų iki valiai išsilakstyti. Deja, sekmadienio vakarą Botanikos sode to padaryti, praktiškai, neįmanoma.
Sunku pasakyti, ar nuo alaus, ar tai nuo vakarykščio baliuko,tačiau mano organizmą pasiekė pirmoji banga. Þmonės, jus kada nors yra pervažiavęs buldozeris? Jis užvažiavo man ant galvos ir lėtai pradėjo slinkti kojų link. Tai, ką stūmė buldozeris, galėjo įšeiti tik per vieną vietą, ir tai buvo mano subinė. Akimirksniu išpylė šaltas prakaitas. Mano subinė paklausė manęs:
- Klausyk, brolau, gal – pašikam?
Tačiau tuo momentu banga atslūgo ir išnyko visai. Na, net kvailiui būtų aišku, kad reiktų ramiai slinkt link namų. Bet iš kitos pusės – viskas baigėsi laimingai, gyvenimas vėl tapo nuostabus.
Todėl aš atsirėmiau į medį ir užsirūkiau.
Antroji banga atskriejo tarsi uraganas. Ji suspaudė mano organizmą aštriai ir galingai, viską iš jo išspausti bandydama vienu ypu. Aš, lygtai, net kriuktelėjau. Jau antrą kartą šį vakarą kūną išpylė šaltas prakaitas. Aš užsimaniau ne šiaip sau pašikti, ne. Supratau, kad dabar privalau arba pašikt arba pirštu užsikišt subinę. Tačiau ir antroji banga palengva atsitraukė.
Vėl ramiai užsirūkiau... Ðuo kuo ramiausiai graužė medžio šaką, man buvo gera. Smegenys pradėjo siųsti neramius signalus: o ar ne geriau būtų eiti namo? Tačiau butelis alaus, cigaretės, ramus ir šiltas vakaras šią mintį nustūmė toli toli. Po truputį pradėjau valdyti nutirpusį kūną, pradėjau girdėt abejomis ausimis...
Trečioji banga atūžė tarsi cunamis.
Mano subinė jau nieko neklausinėjo, ji, paprasčiausia, rėkė:
- O štai dabar, vaikine, aš tiesiog šiksiu!
Ji ne klausė, ji tvirtai žadėjo.
Man iš orbitų iššoko akys, o liežuvis, rodos, išsprūdo iš burnos ir karojo lyg šlapias skuduras.
Titaniškomis pastangomis užspaudęs savo „pusrutulius“ ir smarkiai suglaudęs kelėnus, supratau, kad man liko „maksimum“ dvi – trys minutės, ilgiau išlaikyt nesugebėsiu. Prisegęs šuniui pavadėlį, puoliau, kur akys veda. Þmonės, ar jūs kada nors bėgote su stipriai suspaustais „pusrutuliais“ ir suglaustais keliais? O aš bėgau ir paskui save tempiau šunį.
Nubėgęs apie trisdešimt metrų, supratau, kad tai klaidinga kryptis ir ten priteršti aš negalėsiu. Todėl žaibiškai apsisukau ir jau nulėkiau priešinga kryptimi. Orientuotis trukdė TAI, kas bandė išsiveržt iš mano vidaus. Kažkokiu momentu užmečiau akį į paskui mane oru lekiantį šunį ir jo akyse išskaičiau tik vieną klausymą:
- Ðeimininke, tau ką – kiaušius uždegė, kad taip lakstyt pradėjai?!
Spaudimas subinėje pasiekė kritinius parametrus.
Man jau viskas buvo iki lemputės. Buvau pasiruošęs sėsti ir pašikt ten, kur stovėjau. Tačiau tai atlikti trukdė išsiauklėjimas. Prie kūno prilipo marškinėliai.
Pradėjau silpti. Tiesiog mačiau, kaip mano subinė žiojasi. Sąmonė mane apleido, liko tik laukiniai instinktai. Ir – o, stebūklas! Nedidelė laukymė, apaugusi krūmais, saugančiais nuo pašalinių žvilgsnių! Kaip greit nusimoviau kelnes… Nusimečiau jas drąsiai,nei dėl nieko nesijaudindamas. Mano viduriai buvo nerealiai suskystėję.
Tikriausia žinote, kad šuns uoslė gal šimtą kartų jautresnė, nei žmogaus. Mano šuo keistai pakreipė nosį ir tvirtu žingsniu pasuko link mano užpakalio. Tačiau, porą kartų gavęs per nosį, suprato, kad jo sprendimas buvo ne visai teisingas.
- Oi, o kas čia pas mus toks gražutis...
Aš vos „neapšalau“. Dargi vos neleptelėjau, kad tas „gražutis“ – tai aš.
Tiesiai link mano šikimo vietos, vedina prancūzų buldogu, artėjo nuostabi moteriška būtybė.
Man liko tik du variantai.
Pirmas. Per porą sekundžių nusivalyt užpakalį, užsisegti kelnes ir pasirodyti visu savo gražumu. Tačiau mano subinė signalizavo, kad procesas tikrai dar ne galutinėje stadijoje.
Antras. Ir toliau likti esamoje padėtyje. Vaidinti, kad, paprasčiausia, pritūpiau pailsėti.
Išsirinkau antrąjį variantą. Tiksliu judesiu sau ant kojų užsimečiau striukę ir taip likau tupėt!
- Jūsų šuo berniukas ar mergaitė, o tai aš akinius namuos palikau, nelabai matau, - artėdama link manęs paaiškino gražuolė.
- Beeerniuuuukas, - išspaudžiau. Savo subinės kontroliuoti negalėjau, o kaip tik dabar mes gyvenom absoliučiai skirtingus gyvenimus.
Rašau šias eilutes ir verkiu. Kaip sunku šikt šalia gražios mergičkos ir vaidint, kad tik šiaip, pailsėt pritūpei.
Mano šuo linksmai laksto su buldogu, vardu Musia. Na, kaipgi galima buldogams duot tokius vardus?!
- Oi, o jūs žinote, mes neseniai čia atsikraustėme ir mes neturime draugų, - iščiūlbėjo mergina.
Palauk, tuoj išsišiksiu ir tapsiu tavo artimu draugu, šmėkštelėjo mintis.
- Kas tie meeees, - blyn, mano subinė tuoj viska sugadins.
- Taigi mes, aš ir Musia, - krykštavo panelė.
Man nutirpo kojos. Kalbėjomės jau dešimt minučių. Būtų gerai, kad ji nesijudintų, kitaip iškart pamatys mano nuogą užpakalį ir tai, kas po juo. O ten buvo ką pažiūrėti. Viso pokalbio metu jaučiau, kaip iš subinės,nors ir nedidelėmis porcijomis, tačiau nuolat, varvėjo šūdai.
- Oi, o jūs į parodas vaikštote?, - pramurkė tas baltas angelas.
- Vaaaaikštom, - išstenėjau.
- Oi, kaip įdomu, papasakokite!, - nekaltai mirksėdama čiulbėjo gražuolė.
Py..siec, tiesiog py...siec! Aš šiku šalia simpatiškos merginos ir ji dar prašo papasakot, kaip mes vaikštom į parodas.
- Na, mes, šitą, Ukrainos čempioooonai, - dar pora tokių garselių ir ji pagalvos, kad man bloga. O man iš tikrųjų buvo nelabai gera. Bendraujame jau dvidešimt minučių. Ji čiauška apie Musios auklėjimą, o aš po truputį šiku.
Kojos nutirpo galutinai. Vieną koją pabandžiau iškišt į priekį, tačiau greit atsisakiau šios idėjos, nes vos neatsisėdau į savo šūdą. Būtų pats laikas viską baigt, tačiau kaip? Pasakyt, kad aš jau nusišikau ir dabar noriu nusivalyt užpakalį, o po to mes galėsim pratęst pokalbį? Ne, šis variantas atkrenta.
- Aš Andžela, o koks jūsų vardas? – paklausė mergina.
Tu man dar ranką pasisveikinimui ištiesk.
- Saaaaša, - šakės, mano subinė galutinai nusprendė sugadint visą idiliją.
- Aš štai vaikštinėju rytais nuo dešimtos, o vakare nuo septynių valandų. Þiūrėkit, kaip mūsų šuneliai gražiai tarpusavy žaidžia, užsirašykit mano telefoną, galėsim kartu vaikščioti! – „pasidavė“ angeliukas.
Jei rimtai, tai labai norėjosi ją ir jos Musia pasiųst ant trijų raidžių. Tačiau iš striukės išsitraukiau popieriaus lapelį ir sąžiningai užsirašinėjau jos telefoną. Py...siec, šikdamas „nukabinau“ paną. Hu-hu-hu. Tačiau tada juokai man jau nerūpėjo...
Mano subinė išleido tokį bjaurų garsą, kad net neįmanoma aprašyti. Tai buvo kažkas panašaus į drėgną, pertraukiamą ir šaižų perdimą, kuriam antrino krintantis – čiurlenantis šūdo garsas. Ðiuos garsus pabandžiau sušvelninti mandagiu kostelėjimu. Galbūt mergina nieko ir nesuprato, tačiau Musia tiksliai nustatė garsų šaltinį. Musia ristele pasileido link manęs. O mano šuo, padla, ramiai sau gulėjo ir griaužė kažkokį pagalį.
Galvoj buvo tik viena mintis: kaip nuvyti Musią. Jei dar priartės, būtinai užuos subtilų mano išmatų kvapą. Ir tada Musia tikrai nuspręs sužinoti tikslią kvapų kilmę. Subinė vėl išleido garsą, tačiau aš jau nieko nedariau – tiesiog sėdėjau, klausiausi merginos čiauškėjimo ir buvau pasiryžęs pasitikti savo graudų likimą.
Musia, atsargiai praėjusi šalia manęs, pasuko tiesiai link mano užpakalio. Nežinau, ką ji ten darė, tik šalia subinės jutau jos karštą alsavimą. Vos nepravirkau. Tačiau Musia tuo neapsiribojo. Ji pradėjo laižyti mano užpakalį, o jei tiksliau – pačią analinę angą. Ðmėkštelėjo mintis: jei Musia laižo mano subinę, reiškia, mažiausia iki pusės ji įsibridusi į mano šūdus. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodys Musia, kai baigs laižyti mano subinę. „Apšalau“ galutinai.
Ðuns šeimininkė ir toliau čiulbėjo apie šunų auklėjimo ir šėrimo problemas, Musia ir toliau laižė mano subinę. Aš, paprasčiausia, užsirūkiau ir pravirkau...
Tačiau šiuo momentu šiai dangiškąjai idilijai atėjo galas. Ketvirtoji šūdų išsiveržimo banga priminė pasaulio pabaigą.
Nebekontroliavau nei savęs, nei savo subinės. Net nebandžiau šiai bangai priešintis. Pajutau, tarsi šiuo momentu iš manęs išsiveržė kokie du kilogramai šūdų. Musia keistai krenkštelėjo ir nutilo. Aš jau net nebeprakaitavau, paprasčiausia, tik laukiau.
- Musia, Musia, mergaite, ateik pas mane..., - sunerimo šeimininkė.
O anksčiau, padla, šuns pašaukti negalėjai? – dingtelėjo mintis.
Kai pamačiau Musią, supratau, kad tai, ko aš bijojau anksčiau, tebuvo vaikiški žaisliukai.
Nuolat kliūdama už šakų ir pagalių, Musia judėjo keistais zigzagais. Tuo pačiu ji keistai,kažkaip drėgnai kosėjo ir inkštė. Kai ji atsidūrė šalia manęs, „ach..jelinau“ galutinai. Musią apšikau nuo galvos iki kojų. Apšikau viską: akis, ausis, burną, nosį ir , apskritai, visą kūną. Tai buvo didelis šūdo gabalas buldogo kojomis...
Jūsų šuo buvo baltas? Tai štai, dabar jis rudas. Namuose pamiršote akinius? Ką tokiu atveju jūs darote?
Teisingai, tam, kad apžiūrėti jūsų augintinio keistus pokyčius, jūs jį paimsite ant rankų. Musios šeimininkė taip ir padarė...
Ką dar galėčiau pridurt? Iki šio momento Andžela buvo „kliova“ mergička...
-
xennon - Moderatorius
- Pranešimai: 4526
- Užsiregistravo: 02 Sau 2007, 16:08
- Miestas: Sostine
RE: Anekdotai
Andrius555 » 16 Gru 2008, 08:32
xennono tai iki ašaru išmušė ;D ,balsu žvengiau darbe :))
Subaru Impreza WRX STI MY97
-
Andrius555 - Pranešimai: 1932
- Užsiregistravo: 06 Sau 2007, 14:18
- Miestas: Vilnius
RE: Anekdotai
karrru » 16 Gru 2008, 21:24
eikna .... apsimysiu :D :D :D fuuu
h6 & sti power http://picasaweb.google.com/karrru/
-
karrru - Valdybos narys / Moderatorius
- Pranešimai: 2527
- Užsiregistravo: 06 Sau 2007, 16:45
- Miestas: Vilnius
RE: Anekdotai
kikimoro » 16 Gru 2008, 21:29
Vyras išvykdamas į ilgalaikę komandiruotę instruktuoja žmoną:
-Būk gerutė,jei norėsi sekso, nupirkau tau sexshope robotą. Tik
ištark: "JULIAU, PASMANE", ir jis viską atliks...
Þmona: -Kaip tu galėjai taip apie mane pagalvoti, aš negalėčiau būti
tau neištikima net su robotu...
Vyras: -Nenori, kaip nori...
Vyras išvyko. Po dviejų savaičių moteris mąsto: Juk gaila, kai
pinigai
išleisti, o praeinant pro šalį vis už akių užkliūna "Julius"... Ai,
gal pabandysiu...
-"JULIAU, PAS MANE"...
Robotas įsijungė...ir prasidėjo...8 valandos nenutrūkstamo
sekso...moteris visiškai praradusi jėgas ir galimybę priešintis
galvoja kaip čia tą robotą išjungti. Tačiau nežino ką reikia
pasakyti... Ðiaip ne taip prišliaužia prie lango (robotas iš paskos)
ir pamato kiemsargį...
-Petrai, Petrai...Turiu prašymą už butelį...šūktelk: "JULIAU, PAS
MANE"...
Petras: - "JULIAU, PAS MANE"...
...Po pusantro mėnesio grįžta vyras ir nustemba - kiemas pilnas
šiukšlių, laiptinių durys sulaužytos, nei vieno kaimyno
nesimato...kaip po karo...
Staiga iš už kampo išlenda kiemsargio Petro galva ir šautuvo
vamzdis...
Vyras ir klausia:
-Petrai kas čia atsitiko? Kur dingę visi?
Petras: ÐA, BL*T, KUR VISI NEÞINAU...BET JULIUS KAÞKUR ÈIA...
-Būk gerutė,jei norėsi sekso, nupirkau tau sexshope robotą. Tik
ištark: "JULIAU, PASMANE", ir jis viską atliks...
Þmona: -Kaip tu galėjai taip apie mane pagalvoti, aš negalėčiau būti
tau neištikima net su robotu...
Vyras: -Nenori, kaip nori...
Vyras išvyko. Po dviejų savaičių moteris mąsto: Juk gaila, kai
pinigai
išleisti, o praeinant pro šalį vis už akių užkliūna "Julius"... Ai,
gal pabandysiu...
-"JULIAU, PAS MANE"...
Robotas įsijungė...ir prasidėjo...8 valandos nenutrūkstamo
sekso...moteris visiškai praradusi jėgas ir galimybę priešintis
galvoja kaip čia tą robotą išjungti. Tačiau nežino ką reikia
pasakyti... Ðiaip ne taip prišliaužia prie lango (robotas iš paskos)
ir pamato kiemsargį...
-Petrai, Petrai...Turiu prašymą už butelį...šūktelk: "JULIAU, PAS
MANE"...
Petras: - "JULIAU, PAS MANE"...
...Po pusantro mėnesio grįžta vyras ir nustemba - kiemas pilnas
šiukšlių, laiptinių durys sulaužytos, nei vieno kaimyno
nesimato...kaip po karo...
Staiga iš už kampo išlenda kiemsargio Petro galva ir šautuvo
vamzdis...
Vyras ir klausia:
-Petrai kas čia atsitiko? Kur dingę visi?
Petras: ÐA, BL*T, KUR VISI NEÞINAU...BET JULIUS KAÞKUR ÈIA...
searching........searching.......searching.........
-
kikimoro - Valdybos narys / Moderatorius
- Pranešimai: 3608
- Užsiregistravo: 08 Lap 2007, 13:51
RE: Anekdotai
AndriusJDM » 31 Gru 2008, 09:37
Perskaičiau straipsnį apie ilgalaikio gėrimo daromą žalą ir ... išsigandau ...
Nuo rytojaus - jokio skaitymo!
Nuo rytojaus - jokio skaitymo!
tuned by STI
-
AndriusJDM - Pranešimai: 25
- Užsiregistravo: 30 Bal 2008, 09:10
- Miestas: Vilnius
RE: Anekdotai
karrru » 29 Sau 2009, 13:36
Susitinka Vokietijos , Lenkijos ir Lietuvos premjerai
Vokietijos :
- pas mus zmones gauna algos 2000 euru, 200 sumoka
mokesciam kaip jie su 1800 pragyvena nelabai suprantu
Lenkijos:
- pas mus zmones gauna algos 500 euru, 200 sumoka mokesciam
kaip jie su 300 pragyvena nelabai suprantu
Lietuvos
- pas mus zmones algos gauna 200 euru, 300 sumoka mokesciam, is kur jie gauna
ta 100 mokesciam sumoket , niekaip neisivaizduoju
Vokietijos :
- pas mus zmones gauna algos 2000 euru, 200 sumoka
mokesciam kaip jie su 1800 pragyvena nelabai suprantu
Lenkijos:
- pas mus zmones gauna algos 500 euru, 200 sumoka mokesciam
kaip jie su 300 pragyvena nelabai suprantu
Lietuvos
- pas mus zmones algos gauna 200 euru, 300 sumoka mokesciam, is kur jie gauna
ta 100 mokesciam sumoket , niekaip neisivaizduoju
h6 & sti power http://picasaweb.google.com/karrru/
-
karrru - Valdybos narys / Moderatorius
- Pranešimai: 2527
- Užsiregistravo: 06 Sau 2007, 16:45
- Miestas: Vilnius
RE: Anekdotai
Tomas_as » 30 Sau 2009, 09:27
Eina raudonkepuraite per miska ir prasidejo jai menesines, atsisedo ant kelmo ir verkia. Pro sali eina vilkas ir klausia:
- Ko verki , raudonkepuraite?
- ai, nzn, va paziurek... :(
Vilkas paziurejo, paziurejo, ir sako:
- Nu ja ne specialist, no dumaju shto tebe chuj atarvali... :/
- Ko verki , raudonkepuraite?
- ai, nzn, va paziurek... :(
Vilkas paziurejo, paziurejo, ir sako:
- Nu ja ne specialist, no dumaju shto tebe chuj atarvali... :/
-
Tomas_as - Pranešimai: 3683
- Užsiregistravo: 09 Lie 2007, 19:54
RE: Anekdotai
kikimoro » 31 Sau 2009, 12:12
Pas moteriškę atėjo meilužis. Na,sugulė...
Staiga iš kito kambario pasigirsta:
-Ku ku,ku ku ku kū...
Meilužis klausia:
-Kas čia,laikrodis su gegute?
-Nea,tai mano paralyžuotas vyras...Kū**a niekaip neištaria...
Staiga iš kito kambario pasigirsta:
-Ku ku,ku ku ku kū...
Meilužis klausia:
-Kas čia,laikrodis su gegute?
-Nea,tai mano paralyžuotas vyras...Kū**a niekaip neištaria...
searching........searching.......searching.........
-
kikimoro - Valdybos narys / Moderatorius
- Pranešimai: 3608
- Užsiregistravo: 08 Lap 2007, 13:51
RE: Anekdotai
BooM » 09 Vas 2009, 15:41
Vaziuoja zmogus keliu ir netiketai pakliuna i didziuli kamsti. Islipa
pasizvalgyt ir paklausia praeiviu, kas cia darosi. Tie atsako :
- Teroristai pagrobe Kubiliu ir Valinska. Reikalauja duoti milijona
euru ispirkos. Kitaip apipils benzinu ir sudegins. Tai dabar renkam.
- Kiek surinkot?
- 500 litru benzino, 5 ziebtuvelius ir 18 degtuku dezuciu, jeigu
ziebtuveliai neveiktu.
pasizvalgyt ir paklausia praeiviu, kas cia darosi. Tie atsako :
- Teroristai pagrobe Kubiliu ir Valinska. Reikalauja duoti milijona
euru ispirkos. Kitaip apipils benzinu ir sudegins. Tai dabar renkam.
- Kiek surinkot?
- 500 litru benzino, 5 ziebtuvelius ir 18 degtuku dezuciu, jeigu
ziebtuveliai neveiktu.
Subaru Legacy GX 2.2 AT 1994
Subaru Legacy GX 2.2 MT 1996 (nebera)
Subaru Legacy GX 2.5 AT 1999
Subaru Outback GX 2.5 MT 1999
http://picasaweb.google.lt/mgd.boom
Subaru Legacy GX 2.2 MT 1996 (nebera)
Subaru Legacy GX 2.5 AT 1999
Subaru Outback GX 2.5 MT 1999
http://picasaweb.google.lt/mgd.boom
-
BooM - Pranešimai: 745
- Nuotraukos: 9
- Užsiregistravo: 18 Rgp 2007, 11:11
- Miestas: Zarasai-Vilnius
RE: Apie krize
Wachturm » 09 Vas 2009, 15:49
Vieno Direktoriaus laiškas kitam Direktoriui:
Ryšium su Jūsų reikalavimu apmokėti įsiskolinimus, pranešu, kad atsižvelgus į ekonominę situaciją ir pasaulinę krizę
įsiskolinimų apmokėjimas mūsų firmoje vyksta sekančiu būdu:
visos sąskaitos faktūros, skolų, komunalinių paslaugų ir atlyginimų kvitai dedami į vieną krūvą, gerai išmaišomi ir kas mėnesį traukiami trys nugalėtojai apmokėjimui.
Jeigu Jūs dar kartą tokiu tonu pareikalausit apmokėti sąskaitas – Jūsų faktūros loterijoje nebedalyvaus.
Ryšium su Jūsų reikalavimu apmokėti įsiskolinimus, pranešu, kad atsižvelgus į ekonominę situaciją ir pasaulinę krizę
įsiskolinimų apmokėjimas mūsų firmoje vyksta sekančiu būdu:
visos sąskaitos faktūros, skolų, komunalinių paslaugų ir atlyginimų kvitai dedami į vieną krūvą, gerai išmaišomi ir kas mėnesį traukiami trys nugalėtojai apmokėjimui.
Jeigu Jūs dar kartą tokiu tonu pareikalausit apmokėti sąskaitas – Jūsų faktūros loterijoje nebedalyvaus.
-
Wachturm - Pranešimai: 78
- Užsiregistravo: 07 Kov 2008, 15:45
RE: Anekdotai
Erikas » 12 Vas 2009, 16:30
Krizė. Viršininkas iškviečia jaunutę , gražutę vadybininkę, duoda Jei raštišką įsakymą ir tušinuką. Lape parašyta vienintelė eilutė: "Pist negalima atleisti".
- Kablelį parašyk pati.
- Kablelį parašyk pati.
Daily: Subaru Impreza WRX MY02
Low&slow: BMW 328ti E36/5
Low&slow: BMW 328ti E36/5
-
Erikas - Pranešimai: 2875
- Užsiregistravo: 31 Sau 2007, 19:56
- Miestas: Vilnius
RE: Anekdotai
kikimoro » 13 Vas 2009, 11:42
Ávadinė instrukcija kondicionavimo įrangos pardavimo vadybininkui:
Kaip atskir9 normalų klientą nuo pydero.
Malonu turė+ reikalą su žmonėmis, kurie iš +krūjų supranta kuo gi kokybiška siūloma prekė,
pardavėjo profesionalumas ir +esiog achujenas servisas skiriasi nuo pigaus išsipisinėjimo, tūpo
brukimo, apipisinėjimo ir pinigų iškočiojimo.
Ir yra dar fainiau, kai žmonės su+nka už tai mokė+.
Apačioje pateikta instrukcija leis iš karto atskir+ pyderų užvažiavimus nuo normalių žmonių
užklausimų.
Jei jums skambina būtybė ir prisistato privačiu asmeniu arba neatskleidžia savo kontoros
pavadinimo, arba neduoda savo darbo telefono, o duoda +k Extra, Ežį ar kitą panašų gaidišką
mobilų ‐ labai gražiai siunčiam ***** ir greitai dedam rageli.
Todėl, kad normalus klientas nesikonspiruoja.
Tas pats liečia ir raš+škus užklausimus ‐ kai ateina emailai iš nemokamų pašto dėžučių +po
gmail.com, mail.lt, yahoo.com ir t.t. ‐ į tokį laišką neatsakinėjam ir net neskaitydami triname.
Todėl, kad normalus klientas turi savo domeną, turi savo puslapį/saitą.
Norintys pasiderė+ dėl 200 Lt, kai užsakymas yra 5‐8 tūkst. litų ‐ iš karto skrenda *****. Taip pat
pyzdina ***** ir +e, kurie pradeda aiškin+, kad Aurelijaus Bybausko įmonė tą paS jiems siūlo
pigiau, bet už tokį bazarą atsaky+ neskuba (pvz. parody+ Aurelijaus Bybausko komercinio
pasiūlymo kopiją). Tokiems draugams palinkime kreip+s ***** pas tą paS Aurelijų Bybauską, o
pačiam Aurelijui ‐ juos pasi+k+ atstatytu užpakaliu. Tegul ima ant ponto kitus durnius.
Nes kliento šiknos laižymas irgi kainuoja pinigus.
Ir vienu ir kitu atveju ‐ prieš mus tokie gaidžiai, kurie galvoja, kad visus apipis savo uzbekiškusuvalkie
+šku gudrumu. Tokie negyvai pasismaugs bepirkdami kokybišką prekę savo pačių verslui ir
lygegrečiai pragers ir prapis ant kurvų ne vieną tūkstanS litų. Ir tegul +k nepisa jums proto apie
ekonomiją ‐ būtų jau tokie ekonomiški, tai ėstų s+ntas tomatuose ir valytų šikną naudotais
troleibusų talonėliais.
Jie yra asilagalviai, kurie per visą savo laimingą kiaulišką gyvenimą taip ir neišmoks normaliai
nešio+ kos+umą, išsirink+ ir užsiriš+ kaklaraišS ir vaikščio+ švariais batais. Todėl, kad net ir aukštojo
išsilavinimo diplomas neprideda inteligen+škumo.
O jei koks prietranka kitam laido gale jums užduoda debilams +pišką genialų klausimą „A ko čia pas
jus viskas taip brangu?“ ‐ maloniai jam atsakom, kad jis matyt seniai Palangoij nepoilsiavo ir
pamiršo kas yra iš +krųjų brangu. Ir siunčiam į šiltus kraštus pasieško+ pigiau. Lupenos, dvasiniai
ubagai ir daunai ‐ ne mūsų klientai.
Norintys gau+ chaliavinę nuolaidą šiaip sau, ne už ką, gali taip pat pyzdin+ į Turkiją arba Egiptą,
vie+niai ten mėgsta ilgai pis+ smegenis, davinė+ nuolaidas ir finale įbruka visišką fuflo. O mes esam
normali įmonė, su sveika pasaulėžiūra, fuck. Jei mes nustatėm tokią kainą, tai reiškia, kad mes šitą
kainą ne šiaip iš bybio nustatėm ir ne tam, kad ką nors *****umėm, o tam, kad ir sau ant alaus ir
kavos užsidirbtume.
Apipisinė+ klientą, taip pat, kaip ir leis+ laiką kokiam nors balaganui su juo, mums yra per brangu,
todėl mes nei to norime nei tą darome. Mes žinome savo realią kainą ir turim rimtą požiūrį į darbą.
Jei tokį požiūrį taip pat turėtų ir +e, kurie pisa mūsų smegenis ‐ Lietyva jau seniai būtų pasaulio
ekonomikos lyderių etalonas.
Mes nepakišinėjame klientui šūdo. Pigūs apipisinėjimai ‐ ne mūsų specializacija, ne mūsų
profilis. Viskas, ką mes siūlome, yra nuostabios kokybės prekės ir mes po tuo galim ir norim
pasirašyt bet kuriuo nak9es ar dienos momentu. Mes neperžiūrime mūsų susitarimų atgaline
tvarka arba post faktum, kaip tai mėgsta dary9 apipisagalviai ūbagai kai 9k susiduria su
sunkumais. Ir mes neatsakom net žodžiu duotų pažadų. Mes ‐ realūs bachurai, už savo bazarą
atsakom, kartais net į nuostolį sau.
Ir dar vienas bajeris. Yra tokių iškruštgalvių kategorija, kurie mėgsta užprašy+ išanks+nes
apkokėjimo sąskaitas iš visų firmų, o po to renkasi kur pigiau, galų gale paprasčiausiai dingsta net
neatsiprašę ir nepaprašę anuliuo+ šią sąskaitą. Va čia tai reto pyderas+škumo atchodai. Jie verslo
pagrindų nesimokino ir apie verslo e+ką taip pat nieko negirdėjo. Juos įrašom į „Juodą sarašą“ iš
karto, o gavę užklausimą iš jų sekanS kartą (ne)kultūringai siunčiam ***** iš anksto perspėjus, kad
mūsų įmonė su jais dirb+ neturi noro ir, atrodo, niekada nebeturės.
Taisyklė geležinė turi bū9 ‐ jei jau paėmei sąskaitą ‐ mokėk. O jei nori mąsty9 ‐
prašyk ne sąskaitos, o komercinio pasiūlymo.
Apie reakcijos greiQ gavus užklausimą.
Áeinantys užklausimai el. paštu ‐ 10 min. tam, kad patvir+ntumėt užklausimo gavimo faktą (arba
atsakot emailu arba perskambinat), pasiūlymą formuluojat per sekančias 20 min. Jei atvėjis
sudė+ngas ‐ ne daugiau kaip 3 val. Visi laiškai turi bū9 atsaky9 tą pačią dieną, pochui, nors ***** ir
nakvokit darbe!!!
Atsakymas į kliento skambuS ‐ ne vėliau kaip per tris signalus jo ragelyje, peradresavimas
reikalingam kolegai ‐ ne vėliau kaip per 15 sek.
Išanks+nės sąskaitos išrašymas ‐ ne vėliau kaip per 10 min. po pareikalavimo. Jokių supistų
pasiaiškinimų apie užstrigusį printerį.
Ir apskritai ‐ atsakymas į užklausimą atliekamas tuo pačiu būdu kaip ir gavot ‐ į faksą ‐ faksu, į laišką
‐ laišku su kopija faksu. Áeinantys faksai atsakomi tą pačią dieną. O į durnus klausimus ‐ irgi durni
atsakymai. Va taip ble.
Ir jei netelpat į terminus ‐ nuleiskit vandenį, automa+škai pyzdiec atlyginimui.
Ir dabar jau niekada nesakykite, kad šių nemokamų sėkmės patarimų nežinojote.
Kaip atskir9 normalų klientą nuo pydero.
Malonu turė+ reikalą su žmonėmis, kurie iš +krūjų supranta kuo gi kokybiška siūloma prekė,
pardavėjo profesionalumas ir +esiog achujenas servisas skiriasi nuo pigaus išsipisinėjimo, tūpo
brukimo, apipisinėjimo ir pinigų iškočiojimo.
Ir yra dar fainiau, kai žmonės su+nka už tai mokė+.
Apačioje pateikta instrukcija leis iš karto atskir+ pyderų užvažiavimus nuo normalių žmonių
užklausimų.
Jei jums skambina būtybė ir prisistato privačiu asmeniu arba neatskleidžia savo kontoros
pavadinimo, arba neduoda savo darbo telefono, o duoda +k Extra, Ežį ar kitą panašų gaidišką
mobilų ‐ labai gražiai siunčiam ***** ir greitai dedam rageli.
Todėl, kad normalus klientas nesikonspiruoja.
Tas pats liečia ir raš+škus užklausimus ‐ kai ateina emailai iš nemokamų pašto dėžučių +po
gmail.com, mail.lt, yahoo.com ir t.t. ‐ į tokį laišką neatsakinėjam ir net neskaitydami triname.
Todėl, kad normalus klientas turi savo domeną, turi savo puslapį/saitą.
Norintys pasiderė+ dėl 200 Lt, kai užsakymas yra 5‐8 tūkst. litų ‐ iš karto skrenda *****. Taip pat
pyzdina ***** ir +e, kurie pradeda aiškin+, kad Aurelijaus Bybausko įmonė tą paS jiems siūlo
pigiau, bet už tokį bazarą atsaky+ neskuba (pvz. parody+ Aurelijaus Bybausko komercinio
pasiūlymo kopiją). Tokiems draugams palinkime kreip+s ***** pas tą paS Aurelijų Bybauską, o
pačiam Aurelijui ‐ juos pasi+k+ atstatytu užpakaliu. Tegul ima ant ponto kitus durnius.
Nes kliento šiknos laižymas irgi kainuoja pinigus.
Ir vienu ir kitu atveju ‐ prieš mus tokie gaidžiai, kurie galvoja, kad visus apipis savo uzbekiškusuvalkie
+šku gudrumu. Tokie negyvai pasismaugs bepirkdami kokybišką prekę savo pačių verslui ir
lygegrečiai pragers ir prapis ant kurvų ne vieną tūkstanS litų. Ir tegul +k nepisa jums proto apie
ekonomiją ‐ būtų jau tokie ekonomiški, tai ėstų s+ntas tomatuose ir valytų šikną naudotais
troleibusų talonėliais.
Jie yra asilagalviai, kurie per visą savo laimingą kiaulišką gyvenimą taip ir neišmoks normaliai
nešio+ kos+umą, išsirink+ ir užsiriš+ kaklaraišS ir vaikščio+ švariais batais. Todėl, kad net ir aukštojo
išsilavinimo diplomas neprideda inteligen+škumo.
O jei koks prietranka kitam laido gale jums užduoda debilams +pišką genialų klausimą „A ko čia pas
jus viskas taip brangu?“ ‐ maloniai jam atsakom, kad jis matyt seniai Palangoij nepoilsiavo ir
pamiršo kas yra iš +krųjų brangu. Ir siunčiam į šiltus kraštus pasieško+ pigiau. Lupenos, dvasiniai
ubagai ir daunai ‐ ne mūsų klientai.
Norintys gau+ chaliavinę nuolaidą šiaip sau, ne už ką, gali taip pat pyzdin+ į Turkiją arba Egiptą,
vie+niai ten mėgsta ilgai pis+ smegenis, davinė+ nuolaidas ir finale įbruka visišką fuflo. O mes esam
normali įmonė, su sveika pasaulėžiūra, fuck. Jei mes nustatėm tokią kainą, tai reiškia, kad mes šitą
kainą ne šiaip iš bybio nustatėm ir ne tam, kad ką nors *****umėm, o tam, kad ir sau ant alaus ir
kavos užsidirbtume.
Apipisinė+ klientą, taip pat, kaip ir leis+ laiką kokiam nors balaganui su juo, mums yra per brangu,
todėl mes nei to norime nei tą darome. Mes žinome savo realią kainą ir turim rimtą požiūrį į darbą.
Jei tokį požiūrį taip pat turėtų ir +e, kurie pisa mūsų smegenis ‐ Lietyva jau seniai būtų pasaulio
ekonomikos lyderių etalonas.
Mes nepakišinėjame klientui šūdo. Pigūs apipisinėjimai ‐ ne mūsų specializacija, ne mūsų
profilis. Viskas, ką mes siūlome, yra nuostabios kokybės prekės ir mes po tuo galim ir norim
pasirašyt bet kuriuo nak9es ar dienos momentu. Mes neperžiūrime mūsų susitarimų atgaline
tvarka arba post faktum, kaip tai mėgsta dary9 apipisagalviai ūbagai kai 9k susiduria su
sunkumais. Ir mes neatsakom net žodžiu duotų pažadų. Mes ‐ realūs bachurai, už savo bazarą
atsakom, kartais net į nuostolį sau.
Ir dar vienas bajeris. Yra tokių iškruštgalvių kategorija, kurie mėgsta užprašy+ išanks+nes
apkokėjimo sąskaitas iš visų firmų, o po to renkasi kur pigiau, galų gale paprasčiausiai dingsta net
neatsiprašę ir nepaprašę anuliuo+ šią sąskaitą. Va čia tai reto pyderas+škumo atchodai. Jie verslo
pagrindų nesimokino ir apie verslo e+ką taip pat nieko negirdėjo. Juos įrašom į „Juodą sarašą“ iš
karto, o gavę užklausimą iš jų sekanS kartą (ne)kultūringai siunčiam ***** iš anksto perspėjus, kad
mūsų įmonė su jais dirb+ neturi noro ir, atrodo, niekada nebeturės.
Taisyklė geležinė turi bū9 ‐ jei jau paėmei sąskaitą ‐ mokėk. O jei nori mąsty9 ‐
prašyk ne sąskaitos, o komercinio pasiūlymo.
Apie reakcijos greiQ gavus užklausimą.
Áeinantys užklausimai el. paštu ‐ 10 min. tam, kad patvir+ntumėt užklausimo gavimo faktą (arba
atsakot emailu arba perskambinat), pasiūlymą formuluojat per sekančias 20 min. Jei atvėjis
sudė+ngas ‐ ne daugiau kaip 3 val. Visi laiškai turi bū9 atsaky9 tą pačią dieną, pochui, nors ***** ir
nakvokit darbe!!!
Atsakymas į kliento skambuS ‐ ne vėliau kaip per tris signalus jo ragelyje, peradresavimas
reikalingam kolegai ‐ ne vėliau kaip per 15 sek.
Išanks+nės sąskaitos išrašymas ‐ ne vėliau kaip per 10 min. po pareikalavimo. Jokių supistų
pasiaiškinimų apie užstrigusį printerį.
Ir apskritai ‐ atsakymas į užklausimą atliekamas tuo pačiu būdu kaip ir gavot ‐ į faksą ‐ faksu, į laišką
‐ laišku su kopija faksu. Áeinantys faksai atsakomi tą pačią dieną. O į durnus klausimus ‐ irgi durni
atsakymai. Va taip ble.
Ir jei netelpat į terminus ‐ nuleiskit vandenį, automa+škai pyzdiec atlyginimui.
Ir dabar jau niekada nesakykite, kad šių nemokamų sėkmės patarimų nežinojote.
searching........searching.......searching.........
-
kikimoro - Valdybos narys / Moderatorius
- Pranešimai: 3608
- Užsiregistravo: 08 Lap 2007, 13:51
Dabar prisijungę
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių